Žemaitijos dvarai
Panemunės pilis
Vytėnų g. 53, Pilies k., Jurbarko r.
Valdytojas – Vilniaus dailės akademija
Dvaro adresas: Vytėnų g. 53, Pilies k., Jurbarko r., LT-74464
Pilies istorija
1597 m. Žemaitijos pakamario Stanislovo Stankevičiaus-Bilevičiaus Panemunės dvarą įsigijo vengrų kilmės bajoras, medienos pirklys Janušas Eperješas. 1604 m. jis pradėjo renesansinės rezidencinės pilies statybą. Manoma, kad statinio architektas – Vilniaus Žemutinės pilies rekonstrukcijos autorius Petras Nonhartas. 158 metus Eperješų giminei priklausiusi pilis 1753 m. buvo parduota baronui pulkininkui Leonui Igelstromui. Po šešerių metų (1759) šį turtą jis perleido Akmenės seniūnui, LDK vėliavininkui Antanui Gelgaudui. Naujasis savininkas rekonstravo apleistą pilį ir išpuoselėjo parką.
Rekonstruotos pilies architektūra įgavo klasicizmo bruožų. Šiuo stiliumi atnaujinti tvenkiniai, sutvarkytas parkas, jame įrengta oranžerija, aptvarai danieliams. Pietinėje statinio dalyje pro iškirstus langus atsivėrė gražus vaizdas į dvaro parką ir Nemuną. Buvo pastatytos naujos baltų koklių cilindrinės krosnys, reprezentaciniai kambariai papuošti antikinių figūrų frizais. Pilis tapo puošnia, prabangia Gelgaudo šeimos rezidencija.
1795 m., po Antano Gelgaudo mirties, pilis atiteko jo sūnui, buvusiam LDK rūmų maršalkai Mykolui Gelgaudui ir jo žmonai, grafų Tiškevičių dukrai Eleonorai. Tačiau, šeimininkams nesėkmingai valdžius paveldėtus turtus, 1828 m. jie buvo išdalyti kreditoriams ir šeimai. Pilis ir dvaras atiteko Eleonorai Gelgaudienei bei jos vaikams Antanui ir Jonui Gelgaudams. Abu sūnūs buvo aktyvūs 1831 m. sukilimo dalyviai. Lenkų kariuomenės generolas A. Gelgaudas tapo vyriausiuoju sukilimo vadu Lietuvoje. Atvykęs iš Užnemunės, jis su 16 000 karių persikėlė per Nemuną ties Gelgaudiškiu ir apsistojo netoli savo tėvonijos. Iš čia prasidėjo jo vadovaujamų sukilėlių kovos Lietuvoje. Po pralaimėto sukilimo, jau atsitraukdamas, A. Gelgaudas žuvo, o jo brolis Jonas pasitraukė į Prūsiją. Už dalyvavimą sukilime Antanas pripažintas „pirmojo“, o Jonas – „antrojo laipsnio valstybiniu nusikaltėliu“. Visą turtą nusavino caro valdžia. Pilis, netekusi šeimininkų, buvo prižiūrima besikeičiančių administratorių, kurie ja menkai tesirūpino. Ilgainiui pilis vis labiau iro ir griuvo.
1867 m. pilį ir dvarą iš Valdinės palatos perėmė Gelgaudų turto paveldėtojas dvarininkas Stanislovas Puslovskis. Pietiniame korpuse buvo rengti keli kambariai, o rytinis beveik sugriuvo.
1925 m. pilį ir dvarą nusavino valstybė. 1934 m. pilies griuvėsius, nusiaubtus 1927 m. gaisro, pasiūlyta perimti Švietimo ministerijos Kultūros departamentui. Vėliau, 1935 m., pilis, įvertinta 40 000 litų, perduota Švietimo ministerijos Archeologijos komisijai. Nuo to laiko ji buvo įvairių kultūros ir švietimo įstaigų žinioje.
1939, 1959–1962, 1984 ir 1995–1997 metais pilis buvo konservuojama ir restauruojama. 1961 m. ji įtraukta į Lietuvos architektūros paminklų sąrašą. Nuo 1982 m. Panemunės pilis priklauso Vilniaus dailės akademijai.
Interneto svetainė: www.panemunespilis.lt
Vyksta pietinio pilies korpuso restauracija, todėl lankytojai į visas ekspozicines erdves negali patekti. Siūloma aplankyti atkurtą istorinę 18 a. virtuvę, karcerį, užlipti į bokštą bei apžiūrėti VDA surengtas parodas šiose patalpose.