Dzūkijos dvarai

Naujanerių (Viljanavos) dvaras

Valdytojas Vilniaus m. daugiabučio gyv. namo savininkų bendrija „Ažulaukė 7“

Dvaro adresas: Ažulaukės g. 7,, LT-14269
Vilnius

Naujanerių (Viljanavos) vietovė – dalis Šukštulės dvaro, kuris XVIII a. priklausė Vilniaus Bonifratrų vienuolynui. Šukštulės palivarkas buvo išsidėstęs tarp Gulbinų Riešės, Vilniaus Vizitiečių seserų vienuolyno valdos ir Verkių dvaro. Mediniais pastatais apgyvendinta palivarko dalis-sodyba buvusi Kryžiokų vietovėje.

1843 m. uždarius Vilniaus Bonifratrų vienuolyną, jo turtas buvo perduotas Valstybės turtų ministerijos žiniai ir valdymui. Didžiulė žemėvalda buvo padalinta į keletą dalių, kurios atiteko naujam šeimininkui – Aleksandrui Valžinskiui. Dvaro plotas tuomet siekė 430 dešimtinių, vietinius gyventojus sudarė 17 vyrų ir 5 moterys. Nuo tada, padalinus Šukštulės žemėvaldą, atsirado nauja dvarvietė Viljanava, kuri egzistavo beveik šimtą metų, iki 1940 m.

Daugiau žinių apie Viljanavos dvarą esama nuo XIX a. pabaigos, kai jis priklausė Falevičiams. Tuomet dvare buvo pastatytas vienas iš iki šiol tebestovinčių mūrinių pastatų – alkoholio darykla (bravoras), kuri XX a. pradžioje teikusi savininkui nemažas pajamas. 1892 m. gautas leidimas statyti mūrinę alkoholio daryklą su gariniu katilu Viljanavos dvare. Tais pačiais metais ji ėmė veikti.

Dvarą iš J. Falevičiaus 1906 m. nupirko Sankt Peterburge gyvenęs valstybės patarėjas Henrikas Svencickis, jo vaikams, o vėliau parduotas Adelaidai Lenskaitei, kuri tapo paskutiniąja Viljanavos dvaro savininke. Ji ištekėjo už grafo Boleslovo Lasockio, kuris 1925 m. atvyko į Viljanavą iš Galicijos.

Vietinių gyventojų teigimu, naujas mūrinis dvaro rūmas 1934 m. buvo pastatytas sudegus senajam mediniam dvaro gyvenamajam pastatui. Statinys atspindi vėlyvojo moderno architektūrinį stilių: pastatai su gana stačiais šlaitiniais stogais, iškilusiais frontonais, santūriu dekoru, planas artimas kvadratui, tūris dinamiško plano. Statinio asimetriško plano akcentas – platūs įėjimo laiptai kampinėje pastato dalyje. Pagrindiniame fasade išsikišęs nedidelis rizalitas, kurį pabrėžia balkonas ir po karnizu nišoje įmūryti metai „1934“, fasadą užbaigia trikampis status frontonas su arkiniu langeliu.

1940 m. grafienės A. Lasockienės Viljanavos dvaras buvo nacionalizuotas. Po karo ši istorinė valda buvo priskirta Gulbinų paukštininkystės tarybiniam ūkiui. Gyvenamasis dvaro rūmas, sovietmečiu paverstas daugiabučiu namu su 8 butais, kur buvo apgyvendintos paukštininkystės tarybinio ūkio šeimos.

Dvaras pradeda naują gyvavimo etapą, bus rekonstruojamas, iš dalies sugrąžinant senesnį išplanavimą, taip pat atveriant erdvesnes bendro naudojimo patalpas (biblioteką, židinio ir  pokalbių erves).